Neteisinga tai, ko nemėgstu

<…>
Antrasis teiginys, pripažintas vienu psichoanalizės laimėjimų, skelbia, kad instinktyvūs potraukiai, kuriuos galime vadinti seksualiniais (saura ar plačia šio žodžio prasme), vaidina nepaprastai svarbų, iki šiol nepakankamai suvoktą vaidmenį, sukeldami nervų ir psichikos ligas. Negana to, tie patys potraukiai prisideda, – ir nereikia menkinti jų indėlio, – kuriant aukščiausias kultūrines, menines, socialines žmogaus dvasios vertybes.

Mano patirtis rodo, kad šios psichoanalitinio tyrimo išvados nepripažinimas ir yra pagrindinis pasipriešinimo, su kuriuo susiduria psichoanalizė, šaltinis. Ar norite sužinoti mūsų samprotavimus? Mes įsitikinę, kad kultūra buvo sukurta, kai spaudžiant gyvybinei būtinybei buvo atsisakyta patenkinti kai kuriuos potraukius, ir ji kaskart atkuriama, kiekvienam į žmonių bendruomenę įžengiančiam individui vėl atsisakant potraukių tenkinimo bendram labui. Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka seksualiniai potraukiai, kurie sublimuojami, t.y. nuo seksualinių tikslų nukreipiami į visuomenės labiau vertinamus, nebeseksualinius, tikslus. Bet šis antstatas nėra patvarus, seksualinius potraukius sunku sutramdyti, ir kiekvienas žmogus, turintis įsitraukti į kultūros darbą, rizikuoja, kad jo seksualinių potraukių nepavyks tam panaudoti. Visuomenė neįsivaizduoja didesnės grėsmės savo kultūrai už tą, kuri kiltų išlaisvinus seksualinius potraukius ir sugrįžus prie pirminių tikslų. Žodžiu, visuomenė nemėgsta, kad jai būtų primenama apie šią opią jos sąrangos vietą, ji visiškai nelinkusi pripažinti individo seksualinių potraukių jėgos ir jo seksualinio gyvenimo svarbos; priešingai, dėl pedagoginių sumetimų ji apskritai stengiasi nukreipti dėmesį kitur. Todėl ji negali pakęsti minėtosios psichoanalitinio tyrimo išvados ir mielai pasmerktų ją, tokią atgrasią estetiniu požiūriu, moraliai nepriimtiną ir pavojingą. Bet tokie išpuoliai negali paveikti objektyvių mokslinio darbo išvadų. Prieštaravimą reikia grįsti intelektu. Juk žmogaus prigimtis tokia, kad jis laiko neteisingu tai, ko nemėgsta, lengvai atrasdamas atitinkamų neigiamų argumentų. Žodžiu, visuomenė pateikia nepageidautinus dalykus kaip neteisingus, ji neigia psichoanalizės tiesas, pasitelkdama loginius ir faktinius – deja, afektų diktuojamus, – argumentus, ir laikosi šių prieštaravimų kaip prietarų, nepaisydama visų bandymų juos įveikti.