Benaršydamas stackoverflow užtaikiau ant programavimo humoro klausimo, kuriame buvo keletas “ramstytų programavimo” (#{foo} driven development) metodologijų. Paladžiojęs po internetą surinkai visą abėcėlę. Iš karto visko neduosiu. Vienok tai vis dar WIP.
- ADD – (Asshole Driven Development) metodologija naudojama komandose kuriose pats nekompetetiškiausias programuotojas turi paskutinio sprendimo privilegiją. Iš gyvenimo nuogirdų taip būną dažnai, kai vyr.programuotojais arba team-lead:ais tampa šviežūs IT specialybės bakalaurai.
- BDD – (Bug Driven Development) Tinka cinikams. Vet kuris “feature” yra traktuojamas kaip “bug”.
- CDD – (Comment Driven Development) pristatytas MSDN tinkle. Procesas, kurio metu iš pradžių yra ieškoma sprendimo tam tikrai problemai internete. Suradus kodo gabalą jis yra įterpiamas į kuriamą programą, kurią iš karto yra bandoma paleisti. Kodui nesusikompiliavus jis visas yra užkomentuojamas ir programa vėl paleidžiama. Po sėkmingo paleidimo kodas yra atkomentuojamas eilutė po eilutės. Ši metodologija yra paremta copy-and-waste bei lazy-debugging technikomis.
- CDD – (Configuration Driven Development). Pasitaiko tarp “wannabe” programuotojų. Ypač Java Enterprise aplikacijose, kurio kinfigūraciniai XML failai yra tokie dideli ir sudėtingi, kad paprastas mirtingasis jų redagavimą gali laisvai supainioti su programavimu.
- DDD – (Documentation Driven Development) prieš pradedant programavimą viskas yra dokumentuojama. Naudojama jaunų programuotojų, kurie optimistiškai tiki, kad dokumentacija yra visada galutinė.
- EDD – (Embarassment Driven Development) kai jums riekia pristatinėti produktą, tačiau ne visos esminės funkcijos veikia – tu (ar tavo komanda, ar komanda, kuriai tu priklausai) naudojate šią techinką tam, kad įmonė neatsidurtu durniaus vietoje per demonstraciją iki kurios liko labai mažai.