Sėkmė ar haipas

Perskaičius labai gerą įrašą apie RoR fenomeną smegenyse pradėjo kirbėti įvairios mintys apie populiarių internetinių (nors greičiau apskritai IT) projektų klasifikaciją į sėkmingus ir haipinius.

Taigi, Ruby On Rails. Pati ruby kalba buvo sukurta dar 1994 metais (na, kaip ir PHP), pats ruby autorius teigė, kad tai buvo 12 bandymas parašyti savo programavimo kalbą. Pačiame straipsnyje teigiama:

We may see this phenomena as the inverse of hype (a product existing without being known vs a product still not existing but already very famous).

Sutinku su kiekvienu žodžiu. Palyginimui galima paimti paprasčiausią iPhone arba Windows Vista. Abu produktai buvo labai reklamuojami (na taip, marketingo skyriui turbūt už tai ir moka pinigus). Tačiau dar prieš jiems pasirodant “galutinėse versijose” buvo daug ginčų, cons-argumentų bei šiaip kritikos “jų adresu”. Tačiau dar daugiau buvo žmonių pasiruošusių už šiuos produktus sumokėti krūvas pinigų vien tam, kad juos turėtų (naudotų, haipo atveju), o ne tobulintų ir dalintųsi su kitais (kas dažniausiai būna sėkmingo projekto priežastis).

Kiekvienai “kategorijai”, mano nuomone, galima būtų priskirti po kelis tikrai didelius projektus ar produktus. Tiesa, mane, turbūt, domintų dar ir procesas, kai projektas/produktas tampa iš vieno kitu. Ilgiau pamąsčius supratau, kad toks vyksmas gali būti tik vienpusis – iš sėkmės į haipą. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių IT srityje būtų Linux OS bei Ubuntu distribucija.

Linux prasidėjo nuo vieno žmogaus, sėdinčio prie kompiuterio ir rašančio tiktais OS branduolį. Branduolio išeities tekstai pateko į programuotojų interneto diskusijas (mol “pasakykite savo nuomonę”) ir susilaukė neregėto pripažinimo. Daug kompiuterių entuziastų (programišių, moksliukų ar šiaip neturinčių ko veikti paauglių ir dėdžių) sėdo ne tik nagrinėti ar naudoti šį branduolį, tačiau jį tobulinti, plėsti ir rašyti papildomą programinę įrangą. Dar 1994 1984 metais, berods atsirado ir GNU Software Foundation Project (dėl ko aš Richard:ą Stallman:ą priskiriu žmonėms pakeitusiems IT pasaulį).

Tuo tarpu Ubuntu yra paprastiems mirtingiesiems žmonėms (mol “for human beings”), o Ubuntu CD nemokamas siuntinėjimas pradėjo haipo gimimą. Žmonės naudojo tą sistemą ne dėl to, kad norėtų ją patobulinti ar populiarinti. Jie naudojo tai dėl to, kad tai yra “jėga”, “populiaru”. Tiesa, čia greičiau vištos/kiaušinio problema. Nelabai aišku kas priežastis, o kas pasekmė, tačiau tai esmę nelabai keičia. Nepažįstu nė vieno lietuvio, kuris naudotų Ubuntu ir būtų prisidėjęs prie jos kūrimo. Ir nereikia man kišti į galvą tokių nesąmonių, kad “Windows nėra stabilu” arba “Aš už atvirą kodą”. Man atrodo, kad tai yra visiškas mėšlas. Kiekvienas renkasi įrankius tokius, kokie jiems jie yra patogūs. Sutinku. Tai dabar pasakykite man – keliems iš jūsų ubunčikams GIMP:as yra patogesnis už PhotoShop:ą? Ir nereikia sakyti, kad jūs PS:u nesinaudojote, kol turėjote Windows sistemą. Meluosite.

Tuo tarpu man Ubuntu pasirodė nekaip (mat pirmo įspūdžio antrą kartą nesudarysi). Dirbau VU skaičiavimo centre ir vieną darbo dienos rytą bendradarbis atnešė Ubuntu CD. Net nepamenu kokia tai buvo versija. Kadangi tuo metu darbe visi informaciniai resursai, bei darbas buvo pasiekiami ne 127.0.0.1 adresu – bet kam reikėjo bent tinklo (o dažniausiai ir kontakto su internetu). Užsikrovus sistemą iš Live CD viskas atrodė gražu (tiesa, gnome aplinka žudė savo spalva, bet tai pakeičiama). Prisikėlus tinklą – visa sistema numirė. Justinas dar minėjo, kad kažkurioje versijoje ši sistema po instaliacijos viename log:e laikydavo root:o slaptažodį plain-text:u .)

Dar vienas, mano nuomone, fenomenas, vertas nagrinėjimo yra web2.0. Keli sėkmingi internetiniai projektai užvedė tai, kuo dabar persotintas visas internetas. Pradėjo keptis projektų kopijos. Per dideli šriftai, per didelės ikonos, pastelinės spalvos, šmaikščiai skambios frazės, apvalinti kampai… Pažymiu būtent vizualinę pusę, nes eilinis interneto vartotojas, “mėgstantis” vėbdunulį, dažniausiai net nesigilina, kas yra web-services, rss-feeds, AJAX ir panašūs funkciniai dalykai. Po velnių, atėjus web2.0 haipui standartizavosi netgi RSS srautų ikona. O pamąstymui – kiek metų prieš tai egzistavo galimybė gauti portalo naujienas rss srautu?

Tiesa, yra projektų kurie pasilieka vienoje kategorijoje ilgą laiką (šiaip logiškai pamąsčius, sėkmingi projektai išgyvena ilgiau, negu iškelti haipo). Vieni iš tokių – YouTube, del.icio.us, digg. Kitaip tariant – first of their kind. Tiesa, neesu įsitikinęs dėl visų trijų pirmumo savo srityse, tad jeigu galite – pataisykite mane. Suprantu, kad jūs galite pradėti rėkti, kad web2.0 nėra haipas, o sėkmė, nes jo vartotojai (a.k.a. interneto lankytojai) patys jį tobulina bei pildo. Sorry, chebryte, nesutiksiu. Pats pildymas yra haipas. Dėl to projektas nepasidaro sėkmingas. Na nebent projekto investuotojams.

Didėjant projekto turiniui – atitinkamai didėja ir informacinio triukšmo bei šiukšlių kiekis, tačiau plečiamas projekto funkcionalumas arba keičiama veiklos sritis padengia naujus vartotojų ratus. Dėl pastarojo pakeitimo, mano spėjimu, SixApart (Movable Type kūrėjas) matydamas ateinančius naujus konkurentus (WordPress, Typo, GreyMatter ir dar daug kitų) išėjo į enterpraizus ir pradėjo siūlyti savo paslaugas už didelius dolerius bei reklamavo save kaip “publikavimo platformą”. Manau, kad tuo metu tai skambėjo žymiai profesionaliau negu “bloginimas”.

Suprantama, aš labai myliu web2.0. Taip smarkiai, jog mane būtų galima pavadinti haipo auka. Deja, mano meilė yra kitokia .) Aš labai retai (o beveik, turbūt, niekada) nepildau web2.0 interneto turiniu (apart savo blog:o, aišku). Kadangi esu programuotojas – man patinka spręsti įdomias problemas, todėl web2.0 internetą (as you know it) aš pildau būtent funkcionalumu. Man patinka matyti savo sukurtus projektus veikiančius (kad ir kiek jų mažai yra ar ant kiek jie patys maži būtų). Būtent dėl to turiu vieną kategorišką nuomonę – aš sėdžiu web2.0 internete, kuris daugiau yra sėkmės fenomenas negu haipas, kai tuo tarpu visi kiti sėdintys youtube, pildantys savus wiki, atskirus blogus kiekvienai nuotaikai, ar šiaip norintys būti matomi internete (cha! o aš dar neturiu myspace puslapio!) tiesiog plaukioja haipe, iš kurio, manau jie greitai iškris. Arba užmirš. Bet kokiu atveju – ilgai neužsiliks. Jiems, web2.0, kaip haipas, mirs. O prie jo (web2.0) sėkmės jie nesugebės prisidėti, nes pritrūks arba proto, arba kantrybės .) Taip, aš pasikėlęs ir arogantiškas. Ir čia MANO blog:as.

Ir dar – berašant paskutinę pastraipą gimė mintis, kad naujų projektų kūrimas (ne pildymas), taip pat gali būti traktuojamas, kaip web2.0 interneto naujas turinys. Na, galbūt taip, tačiau čia jau visiškai atskira tema, kurios greičiausiai nei gvildensiu, nei prisiminsiu, paspaudęs mygtuką “Publish”.